Blaškymosi kultūra: medijos, sutrumpėjęs dėmesio koncentracijos laikas ir liūdinčios knygos

Autorius: 
Benas Plentas
2011-06-10

Ar jau juokingai skamba kažkada dar ne per seniausiai toks gražus teiginys, jog “knyga yra vienas nuostabiausoų žmonijos išradimų”? Ne? Kažkodėl man atrodo, jog kuo toliau, tuo labiau tai tampa realybe – realios, apčiuopiamos, kvepiančios, šiugždančios ir besiglamžančios knygos tampa kažkokia atgyvena, panyra kažkur gilyn į greito vartojimo (ne maisto ar buities prekių, o informacijos) priemonių ir formatų liūną. Panyra ir skęsta :) Jei ne dabar, tai jau greitai gražus pasakymas “pasinerti į knygą” gali likti nesuprastas…

Puikiai suprantu, jog besivystant technologijoms taip pat vystos ir informacijos kaupimo, archyvavimo bei sklaidos priemonės, o tų pokyčių dėka keičiasi ir patys žmonės, keičiasi vartojimo įpročiai ir manieros – tai nėra nieko naujo ar netikėto ir toliau plėtojant temą “kaip šiuolaikinės technologijos keičia žmogų bei sociumą” būtų galima gražiai visą šią problemą argumentuoti, tačiau pasigilinkime šiek tiek į kitus dalykus. Kita vertus, vis dėlto yra įdomu pasigilinti, kaip keičiasi žmogaus santykis su medijomis, kas vyksta žmogaus galvoje, kai jis su tomis medijomis “santykiauja” – ar yra skirtumas tarp anksčiau ir dabar. Atsakymų aš čia nepateiksiu, nes jų nežinau, tačiau papostringauti galiu vis tiek.
 
“Aš esu transmedialus socialinių medijų advokatas, bet kas tas twiteris?”
 
Visai neseniai Vilniuje vyko persiklojančių medijų renginys, užvardintas skambiu pavadinimu “Cross Media Zen Lithuania” ir padabintas gražia geltona smaluota pirštine. Renginio metu lektoriai iš užsienio (dauguma iš Jungtinėje Karalystėje besibazuojančios kompanijos CrossOver) dėstė savo persiklojančių medijų tiesas, dalinosi patirtimi bei įžvalgomis, o taip pat transmedialiųjų lietuvių bendruomenei suorganizavo puikias kūrybines dirbtuves, kurių metu buvo generuojamos įvairios tarpplatforminės ir visokios kitokios cross- ir trans- idėjos. Buvo puiku ir čia be jokios ironijos.
 
Tačiau to renginio metu kilo keletas įdomių įžvalgų – konferencijos metu (buvo apie 150 dalyvių) vienas iš pranešėjų paklausė, kiek iš čia sėdinčių naudoja Twitterį – rankas pakėlė kokia 15 žmonių (suprask – 10% auditorijos)… Na, šiek tiek juokinga, turint omenyje, kad konferencijos dalyviai yra atvykę į CrossMedijų konferenciją, o tai automatiškai leidžia suponuoti, jog jie visi yra krosmedialūs, na, o Twitteris, nors ir tik viena iš labai populiarių informacijos sklaidos priemonių, vis dėlto yra šiais laikais vienas pagrindinių skirtingas Web’e esančias medijas agreguojantis info sklaidos vamzdis, tai kažkaip natūraliai atrodo, kad bent jau tarp čia sėdinčiųjų jį naudoti turėtų kokie 90% – t.y. 80 % daugiau nei buvo rengnio metu sėdėjo… Gėda? Na, čia releatyvu, tačiau užsienio svečių reakcija buvo adekvati: “What a virgin crowd!”
 
Ok, nepradėsiu čia ant savų varyti, gal tik pastebėsiu, jog kaip bebūtų pas mus puiku su interneto greičiais ir tinklo plėtra, kaip bebūtų puikuojamasi žiauriais tempais augančia “gudrafonų” (smartphone) paklausa – tie skaičiai niekuomet nelems mūsų technologinio išprusimo, ypač to, kas yra nulemiama įvairių krosplatforminių komunikacinių priemonių panaudojimo, kol mes neišmoksime jomis normaliai pasinaudoti. Iki kol neįvyks masinis technologijų įvaldymas – ir čia kalbu ne apie pavienius twitterio, feisbuko, blogų, sms siuntinėjimo reklamos tikslais, mobiliųjų API ar kokių nors dar kitų analogiškų priemonių neintegruotus panaudojimus, o apie sąmoningą visų technologinių info sklaidos priemonių apjungimą ir masinį jo naudojimą, tol mūsų puikavimasis šviesolaidinio tinklo plėtra bei gudrafonų populiarėjimo mastais tereikš tik nieko apie išsimokslinimą nepasakančią kabelių kilometražo per šalies teritoriją ir galimų prieigos taškų tenkančių galvai procentinę išraišką beigi išmoningųjų telekomunikacinių bendrovių marketingistų įdirbio rezultatus, o ne šalies gyventojų (tele)komunikacinį išprusimą.
 
“Aš esu transmedialus socialinių medijų advokatas ir naudoju Twitter bei kitus 140 soc.medijos priemonių. Knygos? Kokios knygos?”
 
Grįžtu prie konferencijos – per antrąją CrossMedia Zen Lithuania dieną vykusias dirbtuves, kompanijos CrossOver vadovas paklausė liaudies (dalyvių buvo jau gerokai mažiau – atrinkta motyvuočiausia publikos dalis, maždaug 30 dalyvių) tokio klausimo: “Kokias socilines Web platformas, elektronines medijas ir t.t. naudojate?” – kadangi dalyviai buvo labai krosmedialūs, kas antras viską fotkino gudrafonais, o kas penktas mojavo iPAD 2 blynais, tai klausiantysis buvo apipiltas ištisa lavina visokiausių tokio tipo publikai gerai žinomų technologijų, aplikacijų, feed’ų, tinklų, Web medijų agregatorių pavadinimų – kiekis buvo išties įspudingas. Ir čia, dirbtuvėse sėdinčiųjų tarpe, Twitterį naudojančiųjų procentas buvo lygus pliusminus 100%. Aha, atrodo puiku, tačiau paskui sekė kitas klausimas, kilęs iš besirutuliojančios diskusijos: “Kas dabar skaitote popierines knygas?” Šis (kaip ir praeitas) klausimas buvo taikomas ne tik lietuviams, bet ir kitiems lektoriams (tarp jų buvo olandas, švedas ir krūva britų) – tik keletas žmonių pakėlė rankas. Ir štai kilo man tuo momentu toks klausimas – ar geriau mums visiems naudotis Twitteriu ir dar 40-čia ar 140-čia kitų informacijos sklaidos ir agregavimo priemonių, ar verčiau jau skaityti paprastas knygas?
 
Tvarkoje, sutinku, kad knygų skaitymas šiais laikais gali turėti daugybę kitų formų, kurios be savo fizinių skirtumų kažkuo kitu per daug nesiskiria nuo tradicinių knygų. Bet turbūt klausimas ne tame, klausimas – kodėl knygų yra skaitoma mažiau? Ar priežastis yra ta, kad tradicinei literatūrai atsiranda vis daugiau alternatyvų – kinas (nieko neturiu prieš kiną, tai nuostabus išradimas), TV (viską turiu prieš TV, tai šiukšlių pilnas dulkių siurblys, su mums į galvą įkištu vamzdžiu ir įjungtomis atbulinėmis apsukomis – pūtimu), internetas ir visa tai, kas jame yra – blogų įrašai, audio, video klipai, informaciniai biuleteniai ir kitokio plauko informacijos formos. O gal viskas yra ne taip paprasta, gal problema yra ne alternatyviame turinyje, o besiformuojančioje “blaškymosi kultūroje” (visai neblogas pavadinimas būtų), lemiančioje trumpėjantį dėmesio koncentravimo laiką ir negebėjimą ilgiau išbūti ties vienu informacijos mediumu? O tą kultūrą formuoja tos pačios medijos ir begalybinis bei geometriškai augantis tų medijų skirtingų formų pasirinkimas, ir paprasto žmogaus nesugebėjimas savęs apriboti tų medijų vartojime dėl to paties, anksčiau minėto (tele)komunikacinio neišprusimo?
 
Visi žinome, jog literatūros (ir ne tik) skaitymas labai prisideda ne tik prie žmogaus išprusimo, bet ir prie apskritai lingvistinio lavinimo, dėmesio koncentracijos gerinimo ir kitų, tiesiogiai nesusijusių su skaitymo turiniu dalykų – jau nekalbant apie grožinės literatūros teikiamą malonumą, kuomet skaitytojas pasineria į knygą ir joje pradingsta. Tačiau vartojimo kultūros, augančio pasirinkimo bei tam tikro neišprusimo informacijos vartojimo klausimais kombinacija kelia grėsmę tam tikrų sunkiau suvartojamų meno formų (sudėtingas “skaitomosios grožinės literatūros” pavadinimas :) lygiaverčiam egzistavimui. Dabar paprasčiau skaityti ne knygą, o blogpostus, ne aptarti išsamiose diskusijose, bet nepaaiškinamai “palaikinti” turinį, klausyti ne sudėtingą ir pastangų reikalaujančią muziją, bet lengvo turinio populiariąją muziką bei, kalbant apie vizualinį turinį, – žiūrėti ne pilno metro filmus kino teatruose, o trumpus ir labiau koncentruotus TV serialus (kad ir iš torrent’ų atsisiųstus – tai vis tiek jau mutuojančios TV produkcija). Kas bendro tarp tų formų pasikeitimo? Tai, kad visos alternatyvos yra supaprastinto, lengvesnio vartojimo ir trumpesnės dėmesio koncentracijos reikalaujančios formos, kurios yra mūsų blaškymosi kultūros greito vartojimo maistas.
 
Aš jau kurį laiką vis ketinu įsigyti elektroninę knygų skaityklę (Kindlą ar bet kokį kitą tokio tipo įtaisą), nes sutinku, jog technologinai išradimai (kai kurie – tiesiog nuostabūs) staiga gali leisti su savimi į kelionę pasiimti visas šiuo metu skaitomas 40 knygų ir dar 200 straipsnių (šiek tiek pajuokavau, bet, jei būtų rašomas koks mokslo darbas, tai maždaug toks kiekis juk ir būtų), kurių niekaip kitaip nebūtų įmanoma susikrauti kur nors keliaujant, nesitempiant su savimi keleto sunkių lagaminų. Ir nors gali būti, kad greitai taip nebesakysiu, tačiau kol kas man elektroninės knygų skaitymo priemonės vis dėlto tėra tik šalutinė, pagalbinė priemonė – joks kindlas neatstos šiugždesio, popieriaus kvapo ir kitų fizinės laikmenos perteikiamų dalykų. O jei kada tektų auklėti savo vaikus, tai netrukdydamas jiems gyventi taip, kaip jie nori su visais V ar dar naujesnės (AR?) kartos techniniais ir socialiniais pribambasais, juos guldyčiau į tokią lovą. Tegu programuojasi ;)