Kalbėjimas sienoms: darbą ofise prisiminus…

Autorius: 
Benas Plentas
2011-07-10

{ neypatingai smarkiai redaguotas laiškas sau – o kai jau sau, tai kam ir redaguot ;) }

Jau tuoj bus pusė metų, kuomet pagaliau mečiau savo ofisinį darbą ir tik dabar susimąstau, kaip viskas įdomiai klostosi: kuo toliau, tuo aiškiau suvokiu ir vertinu savo nepriklausomumą nuo kokių nors aukštesnių ponų, siekiančių sukontroliuoti savo maištaujančius darbuotojus ir taip užsitikrinti savo finansinį saugumą prieš akcininkus… Juokinga pagalvojus, kad daugybė žmonių niekuomet neįšdrįsta peržengti tos baugios nepriklausomybės nuo vyresnio algos mokėtojo ribos ir taip ir lieka nulemti visą gyvenimą tyliai po nosimi keikti savo šefų išpykas, juokinga darosi dar ir dėl to, kad staiga supranti, kaip iš tiesų yra paprasta ir lengva išeiti. Ir nepasunkėja.

Patirtis dirbant su personalu sudarė sąlygas gilintis į įviairias ofisinio darbo peripetijas bei prisižiūrėti įvairiausių liūdnų ar linksmų situacijų, kylančių iš į vieną vietą praktiškai priverstinai suburtų skirtingų žmonių spangimo, bandant padaryti savo darbo dieną bent kiek labiau pakenčiama. Per vienuolika metų darbo įviairiuose ofisuose teko dirbti įvairiausius darbus, kurie, vienas po kito, formavo mano požiūrį į šitą egzistencijos segmentą:

dirbau padavėju, kur kiekvienas klientas skirtingas ir su savo džiaugsmais bei išpykomis, tačiau palyginus su šefu, nuolat tarkuojančiu dėl to ar ano – auksinis ir įdomus, skatinantis kūrybiškumą bei dieną paverčiantis nenuobodžia. Kalbant apie šefus – į darbuotojus buvo žiūrima kaip į įrankius, o juk nėra gerai, kai jautiesi įrankiu ar šiaip daiktu, ar ne? Bet kai išmoksti dėl to nesijaudinti, tai kaip ir prideda jėgos…

Dirbau korespondentu, rašančiu apie IT, el. komerciją ir visokiausius kitus interneto dalykus, kasdien matančiu generalinio direktoriaus išpykas ir jo diktuojamą geležinio kumščio politiką, kur kiekvienas sprendimas turi būti patvirtinamas jo, kiekvienas pokytis kompanijoje be jo pritarimo – negalimas. Taip pat mačiau baimę darbuotojų akyse ir juokingą reakciją žaidimus žaidžiančių programerių, staiga tarytum kariuomenėje pašokančių iš savo vietų, kai per kameras juos tinginiaujančius išvydęs generalinis atlėkdavo grūmoti kumščiu. Vaizdą lydėdavo toks kažkoks svetimo beviltiškumo jausmas, tačiau juk pasigilinus suvoki, kad tai tėra tik eilinė organizacinė kultūra su visomis savo vidinėmis vingrybėmis, o jos pramašumus/trūkumus kitų kompanijų kontekste gali suvokti tik padirbęs krūvoje skirtmeingų bendrovių. Na, tačiau žiūrint nešališkai darbo sąlygos tuo metu atrodė kaip nuolatinis stresas ir įtampa. Greičiausiai dabar taip nebėra. Atsiribojant nuo konkrečios įmonės, įdomi įžvalga ta, kad žmonės, kurie sako, jog taip jiems dirbti patinka iš tiesų bėga nuo savęs ir bando kažką apgaudinėti ir vieną dieną ateina momentas, kuomet jie išeina.

Dirbau grupės vadovu, mokytoju, produkto specialistu, prižiūrinčiu projekte dirbančius žmonės – nuostabius ir skirtingus, maištingus ir priešgyniaujančius, bet taip pat – atsidavusius, lojalius, empatiškus ir reaguojančius į savo klientų poreikius. Ten aš išmokau labai daug, išmokau suprasti grupinio darbo specifiką, suvaldyti grupę, deleguoti darbus, mokyti kitus dirbti pats nuoširdžiai atsiduodamas savo darbui. Čia jau leidau sau “būti savimi”, elgtis truputėlį labiau pankiškai ir gal kartais per daug neformaliai – tai patiko man pačiam ir – svarbiausia – patiko mano darbuotojams. Manau, nuoširdumas yra neįkainojama vertybė, ypač darbe, kur visi bent jau teoriškai žiūri savo reikalo. Čia supratau “fabrikinio” darbo specifiką, kuomet nori nenori tenka suprasti, kad darbuotojai geriausiu atveju gali būti brangūs tik jų pačių tiesioginiams vadovams (ir tai toli gražu ne visada), tuo tarpu auštesnei valdžiai jie tėra statistiniai vienetai, gaminantys pinigus ir vienam dantračiui dylant jo pakeitimas kitu neturi jokios moralinės kainos, tik sausus paieškos, samdymo, darbinimo ir mokymo kaštus. Negali pykt. Čia supratau, kad dirbti reikia tai, kas patinka, o ne tai, kas naudinga finansiškai – pinigai su laiku ateina savaime darant tai, kas patinka. Bet ten buvo jėga. Tačiau grįžti atgal – ne.

Dirbau mokymų ir personalo konsultantu – didelėje IT bendrovėje, kur turėjau progą pamatyti klasikinio mišraus/hierarchinio stiliaus įmonės valdymą ir išmokti dirbti tarp tiksliukų su “novatorišku požiūriu į darbo aplinką”. Deja, be šiek tiek lankstesnio darbo grafiko daugiau ten nebuvo nieko novatoriško… Kitą vertus šitas mano “deja” nereiškia, kad kažkuo skundžiuosi – šiame darbe įgavau vėl visą debesį naudingos patirties ir atėjus momentui, kai kompanija pradėjo irti sutikau prisijungti prie didžiausią riziką prisiimančios bendradarbių grupės – eiti į visiškai naują kompaniją. Ko aš ten ėjau? Buvo įdomu eilinį kartą įsimurkdyti iki kaklo į š. Gerąja (?) prasme. Jau ne pirmą kartą pagavau save darant tą patį – visada lendu ten, kur yra kažkas netvarkinga ir neaišku – galimybė prisidėti prie kažko naujo formavimo ir kūrimo visuomet žavėjo labiausiai. Galimybė bent trumpam patikėti, kad yra šansas, jog tai, ką darai, gali staiga pavykti! :) Įdomu buvo stebėti kompanijos kilimą ir vidines santykių fluktuacijas, praėjo keli metai, tačiau staiga viskas sustojo (man, ne kompanijai) – supratau, kad nors ir bandydama būti inovatyvi ir moderni, ši kompanija niekuo nesiskiria nuo kitų, o mano pastangos kažką joje pakeisti dažniausiai yra tolygios žirnių bėrimui į sienas. Ne dėl kompanijos, dėl manęs paties – jaučiausi per lankstus pakankamai kietam ir gal net šiek tiek iš senų laikų rūdžių atsinešusiam karkasui. Nepaisant nieko, atvirai pasakysiu, tai buvo puiki patirtis. Turbūt puikiausia iš visų – čia turėjau progų pasireikšti įvairiausiose sferose, užsiėmiau personalu, komunikacija, marketingu ir daugybe kitų darbų. Paradoksalu, bet būtent dėl sunkiai apibrėžiamo darbo pobūdžio man susidarė sąlygos kartais darbo buvo tiek, kad reikėdavo sėdėti per naktis, o kartais – turėti daugiau laisvo laiko, kas lėmė galimybę daryti šalutinius darbus, o tuo pačiu – suprasti, kad “išgyventi” įmanoma vien tuo metu dar šalutiniais darbais – darbais, kurie realiai teikė malonumą. Deja, bet jie ir nusvėrė svarstykles ir nusitempė mane į dar vieną nežinią (yes!).

Nuo 2003-ųjų visą laiką lygiagrečiai etatinių darbų dirbau su tembuildingo kompanijomis, kaip laisvai samdomas instruktorius/konsultantas. Patirtis dirbant su krūvomis skirtingų žmonių iš skirtingų kompanijų iš tiesų neturi kainos. Ir ne tik dėl to, kad pamatai, kokie visi skirtingi – taip dirbant tenka susipažinti su skirtingais kompanijų valdymo modeliais, pamatyti skirtingas vidines kultūras, kartais – net išgirsti darbuotojų “išpažintis”, leidžiančias suprasti, kaip skirtingai yra valdomi darbo procesai ir tuo pačiu – kaip vienodai įvairiausias specifines problemas žmonės supaprastina iki visiškai elementarių poreikių. Tai tikrai labai įdomu ir su kiekvienu nauju projektu – vis įdomiau.

Dabar, kai pagaliau išėjau iš ofiso ir pradėjau dirbti “ant savęs”, toliau tyrinėjų šį darbo/laisvalaikio ir darbuotojo/darbdavio klausimą – ar žmogui tai jau taip būtina, ar statistiniam piliečiui taip mirtinai svarbu priklausyti kažkokiai grupei ir būti tam tikroje hierarchija (ir siekti lipti ta hierarchija į viršų), ar tai yra saugumo/išgyvenimo klausimas, ar tai yra dėl paprasčiausios baimės likti vienam ir priklausyti nuo paties savęs? Kokia yra individualaus darbo moralinė kaina ir kokie yra to pliusai/minusai? Daug klausimų, nėra atsakymų (kol kas).

Dabar, kai jau dirbu laisvai samdomu konsultantu, staiga suprantu, kiek plačiai įvairiose sferose galiu kabinti ir kaip daug plačiau, nei mano ankstesni darbai man leido galiu būti visiems naudingas. Įdomu, kad nebūdamas kompanioj staiga galiu pradėti jaustis ne tik laisvu, bet ir daugiau padarančiu, nes galiu rinktis su kuo dirbti ir kam padėti, o kam ne.

Vienas iš naujų dalykų, į ką pradedu gilintis, yra grupinis darbas (angl. coworking) ir bendruomenės info resursų apjungimas į bendrą visumą, taip sukuriant didesnę pridėtinę vertę, nei pavienių asmenų vienetų suma. Lietuvoje tai nėra kažkas labai ištobulinto ar išrutulioto ir visos coworking’o iniciatyvos yra visiškoje kūdikio stadijoe, tačiau būtent dėl to tai ir įdomu – didelė erdvė pasireikšti ir daug visko, ką galima tyrinėti.
 

 

Taigi, pradedu naują gyvenimo tarpsnį dirbant freelanceriu antrąjame coworkingo centre HUB Vilnius. Apie šitą papasakosiu plačiau kitame poste. O dabar tiesiog noriu pasakyti, kad kurį laiką dvejojęs dėl darbo “ant savęs” pliusų ir minusų galiu pasakyti tik tiek: išėjus pro duris iš ofiso staiga atsirado laisvės pojūtis (nors jis ir taip buvo plius-minus visą laiką, bet dabar dar sustiprėjo), prasiplėtė (dar labiau!) kontaktų ratas, atsirado galimybė dar lanksčiau planuoti savo laiką, ko pasekoje staiga atsirado galimybių užsiimti sportu, šokiais ir kitais hobiais (o jais negalėjau užsiimti dėl elementarių darbo laiko apribojimų), atsirado daugiau laiko draugei, šeimai ir t.t. Staiga sumažėjo poreikis be proto gerti… Taip pat prieš akis iškilo aiškus “priklausai nuo savęs” vaizdas, kuomet suvoki, kad tai, ką darai tave maitina ir čia nebelieka vietos chaltūroms… Atvirai pasakysiu, tai į tik į gerą.